Astilbės

Astilbė, lotyniškai vadinama Astilbe, yra labai populiarus ir dekoratyvus daugiametis augalas. Jis priklauso akmenlaužinių šeimai ir yra vertinamas sodininkų dėl savo išskirtinių, purių žiedynų bei gražios lapijos.

Natūraliai astilbės auga Azijos ir Šiaurės Amerikos miškuose bei paunksmėse, dažniausiai drėgnose vietose.

Išvaizda - tai turbūt labiausiai atpažįstamas astilbės bruožas. Jos lapai yra sudėtiniai, dažnai giliai karpyti, tamsiai žalios spalvos, nors kai kurios veislės turi rausvus ar bronzinius atspalvius. Lapai patys savaime yra dekoratyvūs ir suformuoja gražų kerą.

Vis dėlto, pagrindinis astilbių grožis yra jų žiedai. Vasarą, dažniausiai nuo birželio iki rugpjūčio, priklausomai nuo veislės, jos iškelia stačius, purius, į šluoteles panašius žiedynus. Žiedų spalvos būna įvairios - nuo baltos, švelniai rožinės iki ryškiai raudonos, alyvinės ir purpurinės.

Svarbiausia savybė, kurią reikia žinoti apie astilbių auginimą - jos yra pavėsio ir drėgmės mėgėjos. Jos geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje ar net pilname pavėsyje, nors kai kurios veislės gali augti ir saulėtesnėje vietoje, jei dirvožemis yra nuolat drėgnas. Jos nemėgsta sausrų.

Dėl šių savybių astilbės puikiai tinka paunksmių gėlynams, ypač prie vandens telkinių, tamsesniuose sodo kampeliuose ar po medžiais, kur kitiems augalams trūksta šviesos. Jos puikiai dera su kitais pavėsį mėgstančiais augalais, pavyzdžiui, melsvėmis ar paparčiais.

Astilbės yra palyginti lengvai auginami augalai, tačiau jos turi kelis labai svarbius reikalavimus, kuriuos būtina įvykdyti, kad jos gerai augtų ir gausiai žydėtų. Svarbiausi priežiūros aspektai yra susiję su vieta ir vandeniu.

Pirmiausia - vieta

Astilbės yra pavėsio arba pusiau pavėsio augalai. Jos natūraliai auga miškų pakraščiuose, todėl geriausiai jaučiasi ten, kur nepasiekia tiesioginiai vidurdienio saulės spinduliai. Rytinė saulė joms tinka, bet karšta popietės saulė gali greitai nudeginti lapus. Kuo saulėtesnėje vietoje astilbę sodinsite, tuo daugiau vandens jai reikės.

Antras ir pats svarbiausias dalykas - drėgmė

Astilbės kategoriškai nemėgsta sausros. Jų dirvožemis visada turi būti drėgnas, bet ne permirkęs. Jei dirva išdžius, ypač karštomis vasaros dienomis, lapų kraštai greitai pradės ruduoti ir džiūti. Dėl šios priežasties jas idealu sodinti prie vandens telkinių, tvenkinių ar kitose natūraliai drėgnesnėse sodo vietose. Sausuoju periodu jas būtina reguliariai ir gausiai laistyti. Dirvožemis astilbėms patinka derlingas, purus ir gebantis gerai išlaikyti drėgmę. Geriausia, jei jis būtų šiek tiek rūgštokas. Prieš sodinant, dirvą visada naudinga pagerinti kompostu ar durpėmis.

Tręšti astilbes geriausia pavasarį, vegetacijos pradžioje

Tam tinka subalansuotos kompleksinės trąšos arba tiesiog geras komposto sluoksnis. Papildomai tręšti sezono metu dažniausiai nereikia, nebent dirvožemis labai skurdus. Po žydėjimo astilbių žiedynai dažnai paliekami, nes jie išlieka dekoratyvūs net ir sudžiūvę, ypač gražiai atrodo žiemą, pasidengę šerkšnu. Jei sudžiūvę žiedynai jums nepatinka, juos galite nukirpti.

Rudenį, artėjant šalnoms, visas astilbės antžemines dalis - lapus ir stiebus - reikėtų nupjauti iki pat žemės.

Astilbės paruošimas žiemai

Prieš žiemą, ypač jaunus ar naujai pasodintus augalus, naudinga pamulčiuoti. Šaknų zonos užbėrimas durpių, komposto ar lapų sluoksniu padės apsaugoti šaknis nuo stipresnio įšalo. Astilbės paprastai yra atsparios šalčiui, tačiau mulčias joms visada naudingas.

Persodinimas

Persodinti ir dalinti kerus geriausia ankstyvą pavasarį, kai augalas dar tik pradeda busti, arba rudenį, po žydėjimo. Tai reikėtų daryti kas kelis metus, kai keras tampa per didelis ir pradeda prasčiau žydėti.

Kalbant apie ligas, jos pasitaiko itin retai. Kartais, jei augalas patiria stresą, pavyzdžiui, auga per sausoje vietoje ir oro cirkuliacija yra prasta, ant lapų gali atsirasti miltligė. Ji atrodo kaip baltas, miltuotas apnašas. Tokiu atveju reikia pagerinti laistymą ir galbūt praretinti aplinkinius augalus, kad oras geriau judėtų.

Labai šlapiomis vasaromis kartais gali pasirodyti lapų dėmėtligė - įvairios rudos dėmelės ant lapų. Tačiau tai dažniausiai tik kosmetinė problema ir didelės žalos augalui nepadaro. Svarbiausia rudenį nupjauti ir surinkti visus senus lapus, kad sumažėtų grybelio sporų.

Didžiausia rizika astilbėms yra šaknų puvinys. Tačiau tai sukelia ne liga, o netinkamas dirvožemis. Astilbės mėgsta drėgmę, bet nepakenčia stovinčio vandens. Jei dirva yra sunki, molinga ir nuolat užmirkusi, šaknys pradeda dusti ir pūti. Todėl svarbus geras drenažas.

Kenkėjai astilbių taip pat dažniausiai vengia. Vieninteliai, kurie gali joms pakenkti - tai šliužai ir sraigės. Jie kartais paskanauja jaunų, tik iš žemės išlindusių astilbių ūglių pavasarį. Bet net ir jiems astilbės nėra pats mėgstamiausias maistas. Kitokie kenkėjai, pavyzdžiui, amarai, jas puola labai retai ir didelės žalos nepadaro.

Dažniausia problema, kurią sodininkai palaiko liga - tai staiga ruduojantys ir džiūstantys lapų kraštai vasaros viduryje. Tai beveik šimtu procentų atvejų yra ne ligos, o sausros požymis. Tai ženklas, kad augalui tragiškai trūksta vandens.