Renkant eglę 2026 metų sezonui, pagrindinė tendencija yra „mažiau yra daugiau“ – populiarėja lėtai augančios, nykštukinės arba architektūrinės formos, kurios netampa milžiniškomis problemomis po dešimtmečio. Be to, vis svarbesnis tampa augalo atsparumas ligoms ir miesto taršai, todėl paprastosios miško eglės užleidžia vietą dekoratyviems kultivarams. Sodininkai ieško spalvų kontrasto (sidabro, aukso) ir formų, kurios nereikalauja nuolatinio formavimo žirklėmis. Štai 4 geriausi pasirinkimai, kurie garantuoja estetiką ir ilgaamžiškumą jūsų sklype.
1. Serbinė eglė (Picea omorika) - elegancijos ir atsparumo etalonas
Tai yra viena geriausiai prisitaikančių eglių rūšių, kuri 2026 m. rekomenduojama kaip pagrindinis kiemo akcentas dėl savo unikalios, siauros lajos. Misūrio botanikos sodo ekspertai pabrėžia, kad serbinė eglė yra itin tolerantiška miesto taršai ir gali augti įvairaus rūgštingumo dirvose, skirtingai nei lepios dygiosios eglės. Jos spygliai yra dvispalviai: viršuje tamsiai žali, o apačioje – sidabriniai, todėl vėjuotą dieną medis atrodo mirguliuojantis. Be to, ji auga liekna kolona, todėl net ir užaugusi aukšta (iki 10–15 m), ji neužima daug horizontalaus ploto, kas yra kritiškai svarbu mažuose sklypuose. Tai puiki, sveika alternatyva dažnai sergančioms dygiosioms („sidabrinėms“) eglėms.
2. Dygioji eglė 'Glauca Globosa' (Picea pungens) - mėlynasis nykštukas
Jei ieškote ryškaus sidabrinio akcento, bet neturite vietos dideliam medžiui, ši veislė yra absoliuti klasika, kuri niekada neišeina iš mados. Oregono valstijos universiteto kraštovaizdžio augalų bazė apibūdina 'Glauca Globosa' kaip lėtai augantį, plokščio rutulio formos krūmą, kuris per 10 metų pasiekia vos 1 metro aukštį ir plotį. Ji pasižymi itin intensyvia žydra spalva, kuri išlieka visus metus ir puikiai kontrastuoja su žalia veja ar tamsiu mulčiu alpinariumuose. Šiai eglei nereikia jokio genėjimo, kad ji išlaikytų savo kompaktišką formą, todėl ji vadinama „tinginio sodininko svajone“. Tačiau svarbu sodinti ją saulėtoje vietoje, kitaip ji praras savo ryškų mėlynumą ir taps žalsva.
3. Paprastoji eglė 'Inversa' (Picea abies) - gyvoji skulptūra
Tai unikali, svyruoklinė („verkiančioji“) eglės forma, kuri 2026 metais tampa vis populiaresnė modernaus stiliaus soduose kaip išskirtinis meno kūrinys. Amerikos spygliuočių draugija (ACS) aiškina, kad 'Inversa' neturi centrinio lyderio, todėl jos aukštis priklauso tik nuo to, kokiame aukštyje ją pririšite prie atramos. Jos šakos krenta tiesiai žemyn, priglusdamos prie kamieno ir suformuodamos siaurą, paslaptingą koloną, primenančią „Dėdę Pūlinį“ iš „Adamsų šeimynėlės“. Tai leidžia sukurti bet kokio aukščio kompoziciją – nuo žemo, žeme šliaužiančio kilimo iki aukšto sargybinio prie vartų. Ji yra visiškai atspari šalčiui ir nereikli, tačiau reikalauja tvirto kuolo formavimui pirmaisiais metais.
4. Baltoji eglė 'Conica' (Picea glauca) - tobulas kūgis
Tai pati populiariausia nykštukinė eglė pasaulyje, kuri vertinama dėl savo idealiai taisyklingos kūgio formos ir labai tankios, švelnios žalumos. Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) nurodo, kad ši veislė auga labai lėtai (vos po 3–4 cm per metus), todėl ji puikiai tinka auginti vazonuose terasoje ar prie įėjimo į namą. Jos spygliai yra smulkūs ir minkšti, pavasarį jie būna šviesiai žali, o vėliau patamsėja, suteikdami augalui aksominę tekstūrą. Visgi, renkantis šią eglę 2026 m., būtina žinoti apie vieną jos silpnybę – voratinklines erkutes, kurios mėgsta ją pulti karštomis vasaromis. Todėl profilaktinis purškimas vandeniu ar akaricidais vasaros viduryje yra būtina priežiūros dalis, norint išlaikyti ją sveiką.