Šiais laikais, kai sklypai aplink namus tampa vis mažesni, o noras turėti savo vaisių niekur nedingsta, koloninės obelys atrodo kaip stebuklingas sprendimas. Įsivaizduokite medį, kuris užima vos 50 cm pločio, bet duoda kibirą obuolių – skamba per gerai, kad būtų tiesa? Deja, dažnas sodininkas nusiperka "koloną", o po trejų metų turi paprastą, tik labai suspaustą obelį, kurią reikia genėti tris kartus per metus. 2026-aisiais, kai rinka perpildyta įvairių hibridų, labai svarbu suprasti, kad "koloninė" nėra tik formavimo būdas – tai specifinė genetika. Šiame straipsnyje paaiškinsime, į ką būtina atkreipti dėmesį perkant, kad po kelerių metų netektų nusivilti.
1. Genetika vs. žirklės: kaip atskirti tikrą koloną?
Tai yra pats svarbiausias momentas renkantis sodinuką, nes daugelis nesąžiningų pardavėjų paprastas obelis, įskiepytas į žemaūgius poskiepius, parduoda kaip kolonines. Tikrosios koloninės obelys turi specifinį geną (dažniausiai kilusį iš 'McIntosh Wijcik' mutacijos), kuris lemia, kad medis natūraliai beveik neišleidžia ilgų šoninių šakų. Vietoj jų ant pagrindinio liemens formuojasi daugybė trumpų, vos kelių centimetrų ilgio vaisinių šakelių (pentinų), ant kurių ir dera obuoliai. Jei perkate sodinuką ir matote, kad jis turi ilgas, 20-30 cm šonines šakas, kurios auga stačiu kampu į viršų – didelė tikimybė, kad tai nėra tikra koloninė veislė, o tiesiog stipriai genėta paprasta obelis. Tikra koloninė obelis visada atrodo kaip "lazda", aplipusi lapais, ir ji tokia išliks be didelių pastangų, o "padirbta" kolona kasmet leis ilgus ūglius, kuriuos turėsite nuolat karpyti.
2. Poskiepis lemia žiemojimą ir auginimo vietą
Renkantis obelį, būtina klausti ne tik veislės pavadinimo, bet ir poskiepio tipo, nes nuo jo priklauso, kur medį galėsite sodinti. Jei planuojate auginti kolonines obelis vazonuose (terasoje ar balkone), būtinai ieškokite sodinukų su nykštukiniais poskiepiais (pvz., M9 arba P22), nes jie riboja augalo augimą ir leidžia šaknims tilpti į ribotą tūrį. Tačiau, jei sodinsite atvirame grunte, ypač Rytų Lietuvoje, geriau rinktis pusiau žemaūgius poskiepius (pvz., MM106 arba M26), nes nykštukiniai poskiepiai turi labai paviršinę šaknų sistemą. Tokie medžiai atvirame lauke dažnai išvirsta nuo stipresnio vėjo (reikia atramų) ir yra jautresni žiemos šalčiams bei sausroms. Teisingai parinktas poskiepis yra garantija, kad medis ne tik derės, bet ir išgyvens pirmąją žiemą.
3. Kryžminis apdulkinimas: vienas lauke - ne karys
Didelė klaida manyti, kad viena koloninė obelis papuoš kiemą ir duos vaisių – dauguma šių veislių nėra savidulkės. Norint sulaukti derliaus, jums būtinai reikės pasodinti bent dvi, o geriausia – tris skirtingų veislių obelis, kurios žydi tuo pačiu metu. Koloninės obelys puikiai tinka sodinti grupėmis ar eilėmis (kas 50-80 cm), sukuriant gyvatvorę, kuri pavasarį tampa žiedų siena. Jei neturite vietos kelioms obelims, pasidomėkite, ar kaimynystėje (iki 50-100 m atstumu) auga kitos obelys, arba rinkitės dekoratyvines rojaus obelis, kurios yra universalios apdulkintojos. Be partnerio apdulkintojo jūsų koloninė obelis gražiai žydės, bet rudenį obuolių tiesiog neužmegs.
4. Skonis ar grožis? Veislių ypatumai
Reikia pripažinti faktą, kad koloninės obelys buvo išvestos pirmiausia dėl patogumo ir kompaktiškumo, todėl senosios "kolonos" dažnai nusileisdavo skoniu tradicinėms veislėms. Pirmosios kartos veislės dažnai turėdavo kietą odelę, rūgštesnį skonį ar mažesnius vaisius, kurie labiau tiko perdirbimui nei valgymui. Tačiau 2026-aisiais selekcininkai jau yra pasiekę didelę pažangą – ieškokite naujesnių veislių, tokių kaip 'President', 'Ostankino' ar 'Arbat', kurios pasižymi desertiniu skoniu. Atidžiai skaitykite aprašymus: vienos veislės yra rudeninės (skirtos valgyti iškart), kitos – žieminės (skirtos sandėliavimui), todėl rinkitės pagal tai, kada norite turėti vaisių. Nepirkite "katės maiše" tik dėl gražios medelio formos, nes galite gauti labai gražų medį su neskaniais obuoliais.
