Kana gėlė (lot. Canna)

Sodinama pavasarį, kai jau nebegresia šalnos – balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje (jei lauke), arba nuo kovo pabaigos (jei vazonuose ar auginate pradžioje kambaryje). Gylis – šakniastiebiai sodinami 5–10cm gylio, horizontaliai, pumpurais į viršų. Atstumas: 25–70cm tarp augalų, priklausomai nuo veislės dydžio.

Persodinama/dalijama vėlyvą rudenį (po pirmos šalnos, lapkritį) arba ankstyvą pavasarį (kovas–balandis). Persodinant, dalijama kas kelerius metus, kai kerai tankūs – geriausia pailsėjus žemei ar prieš sodinimą pavasarį.

Pradėti tręšti nuo kovo/balandžio (augimo pradžia), tręšti kas mėnesį iki rugpjūčio pabaigos–rugsėjo vidurio. Trąšos tinka subalansuotos trąšos (pvz., 5-10-5 arba 10-10-10), vengti per daug azoto (lapams auga, žiedų mažiau).

Žydėjimo metu (birželis-spalis) – šalinti nužydėjusius žiedus. Vėlyvą rudenį (spalio pabaiga-lapkritis) – po pirmos šalnos nupjauti stiebus iki 5–15cm virš žemės. Šaltesnėse vietovėse iškasti ir saugoti patalpoje.

Aukštos zonos (USDA 8–11), palikus žiemoti – mulčiuoti storu sluoksniu. Vėsios zonos (USDA 3–7), iškasti šakniastiebius po pirmos šalnos (spalio pab.–lapkritis), nuvalyti, nudžiovinti 1 savaitei ir saugoti 4–10°C, sausai, patalpoje (pvz., durpėse ar pjuvenose, ventiliuojamoje vietoje).

Augimo sezonu (gegužė-rugsėjis) – laistyti 1-2 kartus per savaitę, kad dirva būtų nuolat drėgna, bet ne šlapia. Vazonuose – tikrinti dažniau, nes greičiau išdžiūsta. Rudenį – laistymą mažinti nuo rugsėjo vidurio.

Dažniausios ligos – bakterinė dėmėtligė, rūdys, virusai (retai).
Kenkėjai – lapų ritinėliai (Canna leafroller), vikšrai, amarai, voratinklinės erkės, sraigės, šliužai – rankinis surinkimas, purškimas natūraliomis priemonėmis (muilu, aliejaus tirpalu), švarios augalų liekanos gerina apsaugą prieš kenkėjus ir ligas. Reguliariai šalinti pažeistus lapus, palaikyti oro judėjimą, ypač tankiose sodinvietėse.

Ši informacija tinkama Lietuvos klimatui – šiaurės ir vidurio zonose. Šiltesniame klimato regione keičiasi tik peržiemojimo būdas bei sodinimo/derliaus pradžia.

Karališkoji kana, Margalapė kana, Žemaūgė kana, Kanos kleopatra. Ar visos išvardintos veislės turi skirtingą priežiūrą auginimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus?

Išvardintos kanos veislės – Karališkoji kana, Margalapė kana, Žemaūgė kana ir Kanos kleopatra – priklauso kanų (Canna) genčiai ir jų pagrindiniai auginimo bei priežiūros principai yra labai panašūs:

• Dirva ir sodinimas -visos kanos pageidauja derlingos, gerai drenuojamos žemės, sodinamos tik praėjus pavasario šalnų pavojui. Laikytis rekomenduojama 30–40cm atstumų, žemaūgės gali būti sodinamos tankiau, aukštaūgės – rečiau.
• Laistymas – kanoms svarbus reguliarus laistymas, tačiau dirva neturi užmirkti. Per sausras – gausiau, žemaūgės vazonuose itin jautrios žemės perdžiūvimui.
• Tręšimas – kanos tręšiamos vegetacijos metu kas 2–3 savaites ar bent jau kartą per mėnesį, naudojant žydintiems augalams skirtas trąšas arba organines trąšas.
• Genėjimas – kanų veislių genėjimo skirtumų praktiškai nėra. Visiems kanoms rekomenduojama šalinti peržydėjusius žiedus – tai skatina naujų žiedų formavimąsi. Lapų retinimas reikalingas tik esant ligoms ar pažeidimams, žemaūgėms veislėms tai daroma ypač atsargiai, kad nepakenktų dekoratyvumui.
• Žiemos priežiūra – šakniastiebiai iškasami po šalnų, laikomi vėsioje ir sausoje vietoje per žiemą, nepriklausomai nuo veislės.
• Augimo ypatybės – skirtumai tarp veislių svarbūs renkantis augalo vietą – žemaūgės kanos labiau tinka auginti vazonuose ar kompaktiškose aplinkose, o karališkoji ar Kleopatra dažniau sodinamos kaip akcentiniai aukštaūgiai sode.

Visų minėtų kanų veislių priežiūros, laistymo, tręšimo ir žiemos darbai iš esmės nesiskiria. Skiriasi tik jų aukštis, žiedų ir lapų spalvos bei paskirtis (ar tinkamos vazonams, ar lauko gėlynams), tad visas priežiūros pagrindines taisykles galite taikyti kiekvienai iš jų, pritaikydami niuansus tik pagal specifinius poreikius (pvz., sodinimo atstumą, indo dydį žemaūgėms).