Lietuvos klimatas ir dirvožemis diktuoja specifines sąlygas, todėl čia geriausiai tarpsta vidutinių platumų augalai. Nors globalizacija atneša naujovių (pvz., sojas ar arbūzus), pagrindą sudaro tradicinės, per šimtmečius patikrintos rūšys, kurios garantuoja stabilų derlių. Statistikos departamento ir Žemės ūkio ministerijos duomenys rodo, kad Lietuva išlieka grūdų eksporto lyderė, tačiau sodininkystės sektoriuje vyksta dideli pokyčiai link uogininkystės. Štai 4 pagrindinės augalų grupės, kurios dominuoja Lietuvos ūkiuose ir daržuose.
1. Javai ir rapsai (eksporto variklis)
Tai yra absoliutūs Lietuvos žemės ūkio lyderiai, užimantys didžiausius plotus ir sudarantys šalies agrarinio eksporto pagrindą. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC) nuolat pabrėžia, kad žieminiai kviečiai ir rapsai yra pelningiausios kultūros, kurios puikiai žiemoja mūsų klimato zonoje. 2026 metais ūkininkai ir toliau prioritetą teikia būtent žieminėms veislėms, nes jos pasinaudoja pavasarine drėgme ir subrandina žymiai didesnį derlių nei vasariniai javai. Rapsai vertinami ne tik dėl aliejaus ir biokuro gamybos, bet ir kaip puikus priešsėlis, gerinantis dirvos struktūrą kitiems augalams. Be kviečių, populiarūs išlieka miežiai (pašarams ir alui) bei rugiai, nors pastarųjų plotai pamažu traukiasi, užleisdami vietą kvietrugiams.
2. Šakniavaisiai ir daržovės (nacionalinis paveldas)
Bulvės Lietuvoje vis dar tituluojamos „antrąja duona“, nors jų auginimo plotai persikelia iš smulkių daržų į specializuotus, didelius ūkius. Valstybinė augalininkystės tarnyba nurodo, kad šalia bulvių, populiariausių daržovių penketuką sudaro morkos, burokėliai, kopūstai ir svogūnai, kurie sudaro vadinamąjį „barščių krepšelį“. Privačiuose soduose ir šiltnamiuose neginčijami lyderiai yra pomidorai ir agurkai, kurių auginimo technologijos sparčiai modernėja. Vis daugiau dėmesio skiriama ir nišinėms, bet lietuvių pamėgtoms daržovėms: česnakams, moliūgams ir cukinijoms, kurios puikiai dera be ypatingos chemijos. Tai kultūros, kurios istoriškai geriausiai prisitaikiusios prie lietuviškų vasarų ir vėsių rudenų.
3. Uogos - šilauogių ir šaltalankių bumas
Sodininkystės sektoriuje vyksta tikra revoliucija – tradicinius serbentus ir agrastus išstumia modernios, aukštos vertės uogos. Lietuvos verslinių sodų asociacijos duomenimis, šilauogės tapo populiariausia versline uoga, kurios plotai plečiasi geometrine progresija dėl didelės paklausos ir eksporto galimybių. Taip pat Lietuva yra viena iš lyderių Europoje pagal šaltalankių auginimą, kurie vertinami dėl savo vaistinių savybių ir aliejaus. Žinoma, braškės išlieka „vasaros karalienėmis“, tačiau jų auginimas vis dažniau perkeliamas į šiltnamius ar tunelius, siekiant pailginti sezoną ir apsaugoti derlių nuo lietaus. Avietės taip pat išlaiko stabilias pozicijas, ypač remontantinės veislės, derančios iki pat šalnų.
4. Ankštiniai ir pluoštiniai augalai (žaliasis kursas)
Dėl Europos Sąjungos skatinimo ir ekologinių tendencijų, Lietuvoje smarkiai išpopuliarėjo ankštiniai augalai – žirniai ir pupos. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) skatina jų auginimą, nes šie augalai natūraliai praturtina dirvą azotu, mažindami mineralinių trąšų poreikį, ir yra svarbus baltymų šaltinis pašarams bei maistui. Kita ryški tendencija – pluoštinės kanapės, kurių plotai didėja kasmet, nes jos naudojamos statybose, tekstilėje ir maisto pramonėje (sėkloms). Tai labai perspektyvūs augalai, kurie nereikalauja daug pesticidų ir puikiai tinka sėjomainai, siekiant atkurti nualintą dirvožemį. Ūkininkai juos renkasi kaip tvarią alternatyvą tradiciniams javams.
