Kambarinė mirta (Myrtus communis) Lietuvoje yra ne tik augalas, bet ir gyva istorija nuo Smetonos laikų. Daugelis vyresnės kartos žmonių su nostalgija prisimena didžiulius mirtų krūmus, puošusius močiučių palanges, ir ieško būtent tos „senovinės“ mirtos, manydami, kad parduotuvėse parduodama „paprastoji“ yra visai kitas augalas. Ši painiava dažnai kyla dėl skirtingų augalo formų ir pakitusių mūsų gyvenimo sąlygų, kuriose šie augalai auga. Iš tiesų mirta yra gana kaprizingas augalas, reikalaujantis specifinio mikroklimato, kurį šiuolaikiniuose butuose sukurti sunku. Šiame straipsnyje išsiaiškinsime, ar egzistuoja skirtumas tarp senovinės ir šiuolaikinės mirtos, ir pateiksime 5 esminius patarimus sėkmingam auginimui.

1. Botaninė tiesa: ar skiriasi „senovinė“ ir „paprastoji“?

Iš tiesų botaniniu požiūriu „senovinė“ ir „paprastoji“ mirta yra tas pats augalas – tikroji mirta (Myrtus communis). Karališkieji Kjų sodai (Kew Gardens) nurodo, kad tai yra vienintelė rūšis, natūraliai paplitusi Viduržemio jūros regione ir auginama kaip kambarinis augalas. Painiava kyla todėl, kad seniau Lietuvoje buvo platinama natūrali rūšis su stambesniais lapais, kurią žmonės daugindavo auginiais ir perduodavo iš kartos į kartą. Šiandien prekybos centruose dažniau sutinkama kompaktiška veislė 'Tarentina' (smulkialapė mirta), kuri atrodo tankesnė ir mažesnė, todėl žmonėms atrodo, kad tai „kita“ gėlė. Tačiau genetiškai tai tas pats augalas, turintis tuos pačius eterinius aliejus ir reikalaujantis identiškos priežiūros.

Sprendimas: nesivaikykite pavadinimų – tiek stambialapė (klasikinė), tiek smulkialapė ('Tarentina') mirta yra tas pats Myrtus communis. Jei norite būtent tos „močiutės mirtos“, ieškokite auginių pas gėlininkus mėgėjus, nes parduotuvėse dominuoja olandiški hibridai.

2. Žiemojimo iššūkis (kodėl mirta numeta lapus?)

Didžiausia problema auginant mirtas šiuolaikiniuose namuose yra netinkama temperatūra žiemą. Misūrio botanikos sodo ekspertai pabrėžia, kad mirtos yra subtropiniai augalai, kuriems būtinas vėsus ramybės periodas, kai temperatūra svyruoja tarp 5–10 °C. Senoviniuose lietuviškuose namuose ar dvaruose būdavo vėsios verandos ir mažiau šildomi kambariai, todėl mirtos ten klestėdavo ir užaugdavo iki lubų. Šiuolaikiniame bute, kur žiemą temperatūra siekia 22 °C ir veikia centrinis šildymas, mirta patiria didžiulį stresą: jos metabolizmas greitėja, o šviesos trūksta, todėl ji masiškai meta lapus ir džiūsta. Tai nėra liga, tai augalo reakcija į jam netinkamą „klimatą“.

Sprendimas: žiemai mirtą būtinai išneškite į vėsiausią namų vietą – įstiklintą balkoną (kur nešąla), nešildomą verandą arba bent jau pastatykite ant pačios vėsiausios palangės, atitvėrę nuo radiatoriaus šilumos ekranu.

3. Laistymo režimas ir vandens kokybė

Mirtos šaknų sistema yra jautri tiek perdžiūvimui, tiek užmirkimui, tačiau sausra joms yra pražūtingesnė. Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) nurodo, kad mirtos netoleruoja kalkingo vandens, kuris sukelia lapų chlorozę (pageltimą). Jei laistysite kietu vandentiekio vandeniu, augalas ilgainiui nustos savintis geležį, pradės skursti ir mes lapus. Be to, žemė vazone visada turi būti lengvai drėgna; jei leisite žemei visiškai išdžiūti, mirta sureaguos labai greitai – jos lapai susisuks, sudžius ir nukris, o atauga jie labai sunkiai. Tačiau lygiai taip pat negalima palikti vandens lėkštelėje, nes vėsioje aplinkoje tai sukels šaknų puvinį.

Sprendimas: laistymui naudokite tik minkštą vandenį: lietaus, virintą arba filtruotą. Tikrinkite žemę dažnai – ji turi būti drėgna kaip išgręžta kempinė, bet ne šlapia.

4. Genėjimas ir formavimas

Viena iš priežasčių, kodėl mirta buvo tokia populiari „senovinė“ gėlė – jos gebėjimas pakelti intensyvų karpymą. Klemsono universiteto specialistai patvirtina, kad mirtos puikiai tinka bonsų formavimui ir topiarijams, nes genėjimas skatina augalą tankėti ir leisti naujus ūglius. Jei mirtos negenėsite, ji ištįs, apatinė stiebo dalis nupliks, ir augalas praras savo dekoratyvumą (taps retas). Senovėje iš mirtų būdavo pinami vainikai nuotakoms, todėl augalai būdavo nuolat karpomi, kas paradoksaliai jiems ėjo į naudą – jie būdavo tankūs ir vešlūs. Geriausias laikas genėti yra pavasaris, prieš prasidedant aktyviam augimui.

Sprendimas: nebijokite naudoti žirklių – pavasarį patrumpinkite visas šakeles bent trečdaliu. Tai paskatins miegančių pumpurų sprogimą ir krūmas taps tankus, o nukirptas šakeles galėsite panaudoti dauginimui.

5. Dauginimas auginiais (senovinis metodas)

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, mirtą geriausia dauginti vegetatyviškai – tai užtikrina, kad naujas augalas išlaikys visas motininio augalo savybes. Šiaurės Karolinos valstijos universiteto sodininkystės centras rekomenduoja naudoti pusiau sumedėjusius auginius vasaros pradžioje, nes sėklos dygsta ilgai ir sunkiai. Įdomu tai, kad „senovinės“ mirtos dažniausiai ir keliaudavo iš namų į namus kaip maži auginiai (ūgliai), įšaknydinti vandenyje arba smėlyje po stiklainiu. Šis metodas yra patikimiausias būdas išsaugoti senąjį genotipą, jei turite seną augalą, kuris pradeda nykti.

Sprendimas: nupjaukite 10 cm ilgio pusiau sumedėjusį auginį (ne visiškai žalią, bet ir ne kietą), pašalinkite apatinius lapus ir pamerkite į įšaknydinimo hormonus. Sodinkite į drėgną smėlį ir uždenkite plastikiniu maišeliu šiltnamio efektui sukurti; šaknys pasirodo per 4–6 savaites.