Jei bijūnas (Paeonia) trečius metus auginą tik lapų masę, jis neturi fiziologinių galimybių krauti žiedų dėl konkrečių agrotechninių klaidų. Čia nėra jokios mistikos-tik biologija.
Štai penkios dažniausios priežastys, kodėl bijūnai streikuoja, ir tikslūs veiksmai situacijai taisyti.
1. Per gilus sodinimas
Tai dažniausia agrotechninė klaida. Žolinių bijūnų (Paeonia lactiflora) atsinaujinimo pumpurai („akys“) privalo būti 3-5 cm gylyje. Giliau esantys pumpurai negauna pakankamo šilumos signalo vegetacijai pradėti.
Kaip nurodo Ajovos valstijos universiteto agronomai savo rekomendacijose, per gilus sodinimas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis lapų augimą be žiedyno formavimosi, todėl būtina užtikrinti tikslų gylį. Net ir teisingai pasodintas augalas per kelerius metus gali „pasmigti“ giliau dėl mulčiavimo.
Sprendimas: rudenį atsargiai nuimkite viršutinį dirvožemio sluoksnį iki reikiamo gylio arba iškelkite kerą aukščiau.
2. Perteklinis tręšimas azotu
Didelis azoto kiekis skatina vegetatyvinę masę (lapus ir stiebus) generatyvinių organų (žiedų) sąskaita. Augalas tampa vešlus, tamsiai žalias, bet nevaisingas.
Šią problemą akcentuoja Klemsono universiteto mokslininkai, pabrėždami, kad azoto perteklius blokuoja žiedų formavimąsi, todėl pavasariniam tręšimui būtina rinktis mažai azoto turinčias trąšas (pvz., santykiu 5-10-5). Žiedų formavimuisi kritiškai svarbūs fosforas ir kalis.
Sprendimas: nutraukite tręšimą azotu ir naudokite kaulų miltus arba kompleksines trąšas su didesniu fosforo kiekiu.
3. Saulės šviesos trūkumas
Bijūnai yra heliofiliniai (šviesą mėgstantys) augalai. Dalinis pavėsis leistinas, tačiau visiškas šešėlis stabdo fotosintezę iki lygio, kai augalas nepajėgia sukaupti energijos žydėjimui.
Remiantis Kornelio universiteto atliktais stebėjimais, pilnaverčiam žydėjimui ir tvirtiems stiebams suformuoti augalui būtina gauti bent 6 valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną.
Sprendimas: jei augalą užgožia medžiai ar pastatai, rudenį perkelkite jį į atvirą, saulėtą vietą.
4. Grybelinė liga (Pilkasis pelėsis)
Jei pumpurai susiformuoja, bet būdami žirnio dydžio paruduoja ir sudžiūsta, tai ne „nežydėjimas“, o liga - bijūnų kekerinis puvinys (Botrytis paeoniae).
Šis patogenas, kurį detaliai analizuoja Misūrio botanikos sodo fitopatologai, aktyvuojasi esant drėgnam pavasariui ir prastai oro cirkuliacijai, pažeisdamas jaunus ūglius bei pumpurus.
Sprendimas: rudenį nupjaukite ir sudeginkite visus stiebus (grybelis žiemoja liekanose), o pavasarį profilaktiškai naudokite fungicidus.
5. Netinkamas kero dalijimas
Bijūnai nemėgsta persodinimo ir po jo gali nežydėti 1-2 metus, kol atsistato šaknų sistema. Tačiau per smulkiai padalintas keras gali nežydėti ir 3-5 metus.
Dalijant kerą, būtina laikytis Pietų Dakotos valstijos universiteto ekspertų taisyklės, nurodančios, kad gyvybingas sodinukas privalo turėti nuo 3 iki 5 išsivysčiusių „akių“ ir sveiką šaknies dalį. Mažesni sodinukai (1-2 akys) reikalauja ilgo auginimo laikotarpio iki pirmojo žydėjimo.
Sprendimas: apsišarvuoti kantrybe ir netrikdyti augalo ramybės; papildomas persodinimas tik pablogins situaciją.
Jei ieškote daugiau apie bijūnų veisles, tai plačiau rasite skiltyje: bijūnai
