Saulašarė yra vienas labiausiai intriguojančių augalų pasaulyje, nes ji apvertė mitybos grandinę aukštyn kojomis - čia augalas valgo gyvūnus, o ne atvirkščiai. Šis evoliucinis stebuklas įvyko dėl būtinybės išgyventi skurdžiose pelkėse, kur dirvožemyje beveik nėra maistinių medžiagų. Jos „medžioklė“ yra sudėtingas ir preciziškas procesas, susidedantis iš viliojimo, sučiupimo ir cheminio skaidymo. Čarlzas Darvinas buvo taip sužavėtas šiuo procesu, kad skyrė jam visą knygą, vadindamas saulašarę vienu sumaniausių augalų. Štai 4 etapai, kaip veikia šis mirtinas mechanizmas.
Trumpai
Saulašarė pagauna auką lipniais lašeliais, mechaniškai ją apvynioja lapu, ištirpdo fermentais ir taip gauna gyvybiškai svarbų azotą, kurio nėra jos dirvoje.
Viliojimas ir mirtini „rasos“ lašeliai
Saulašarės lapai yra padengti šimtais raudonų plaukelių (čiuptuvėlių), kurių viršūnėse tviska skaidrūs lašeliai, primenantys rytinę rasą ar nektarą. Tarptautinė vabzdžiaėdžių augalų draugija (ICPS) aiškina, kad šie lašeliai yra sudaryti iš mukopolisacharidų - itin lipnių gleivių, kurios saulėje spindi ir skleidžia silpną, vabzdžius viliojantį kvapą. Nieko neįtariantis uodas ar muselė, susigundęs „nektaru“, nutupia ant lapo ir akimirksniu prilimpa prie klampių klijų. Kuo labiau vabzdys muistosi bandydamas išsilaisvinti, tuo daugiau aplinkinių plaukelių jį paliečia ir dar stipriau priklijuoja. Šios gleivės yra tokios tąsios, kad gali išlaikyti net ir gana didelį grobį, pavyzdžiui, didelę musę ar drugelį.
Aktyvus judesys ir aukos „apkabinimas“
Skirtingai nei daugelis mano, saulašarė nėra pasyvi stebėtoja – pajutusi grobį, ji pradeda judėti. Botanikos mokslo tyrimai rodo, kad augalo čiuptuvėliai reaguoja į mechaninį dirginimą (tigmonastija) ir per kelias minutes ar valandas pradeda riestis link aukos centro. Šis procesas užtikrina, kad vabzdys būtų prispaustas prie kuo didesnio lapo paviršiaus ploto, kur išsidėsčiusios virškinimo liaukos. Kai kurios saulašarių rūšys (pvz., Drosera capensis) gali visiškai apvynioti lapą aplink auką, suformuodamos savotišką „skrandį“, iš kurio pabėgti neįmanoma. Tai lėtas, bet negailestingas procesas, kuris galutinai uždusina vabzdį gleivėse.
Cheminis virškinimas (išorinis skrandis)
Kai auka yra saugiai supakuota, prasideda tikrasis maitinimosi procesas - augalas išskiria virškinimo fermentus. Oksfordo universiteto augalų mokslų departamentas nurodo, kad saulašarė išskiria proteazes, fosfatazes ir kitus fermentus, kurie skaido vabzdžio baltymus bei minkštuosius audinius į paprastas aminorūgštis. Šis procesas primena tai, kas vyksta žmogaus skrandyje, tik viskas atliekama augalo išorėje, ant lapo paviršiaus. Per kelias dienas (priklausomai nuo aukos dydžio) vabzdys virsta maistiniu „sultiniu“, kurį augalas sugeria per tuos pačius plaukelius. Po virškinimo lieka tik kietas, tuščias хиtininis kiautas (egzoskeletas), kurį vėjas vėliau nupučia, ir lapas vėl pasiruošia medžioklei.
Kodėl jos tai daro? (azoto badas)
Visa ši sudėtinga sistema evoliucionavo dėl vienos paprastos priežasties - azoto trūkumo. Kornelio universiteto ekologai pabrėžia, kad saulašarės auga rūgščiose durpynų pelkėse, kur dirvožemis yra toks skurdus, kad šaknys negali gauti pakankamai azoto ir fosforo augimui. Vabzdžiai yra tobulos „trąšų kapsulės“, turinčios daug baltymų, kuriuos augalas panaudoja statybinėms medžiagoms ir chlorofilo gamybai. Jei pasodintumėte saulašarę į riebią, trąšią žemę, ji greičiausiai žūtų, nes jos šaknys nėra pritaikytos siurbti didelį druskų kiekį. Todėl auginant namuose, jų niekada negalima tręšti įprastomis trąšomis – jos turi pačios „susimedžioti“ savo vakarienę.
