Sideratai kas tai? Ką sodinti?

Intensyvioji žemdirbystė neišvengiamai nualina dirvožemį, pažeisdama jo struktūrą ir sunaikindama naudingąją mikrobiotą. Siekiant atkurti žemės derlingumą be sintetinių cheminių preparatų, agronomijos mokslas rekomenduoja naudoti fito-regeneracijos metodą - sideratų sėją. Nors buitinėje kalboje jie tiesiog vadinami „žaliąja trąša“, botaniniu požiūriu tai yra specializuoti augalai, atliekantys sudėtingas dirvožemio inžinerijos ir biocheminio praturtinimo funkcijas.

Sideratai, kas tai ir koks jų poveikis dirvožemiui?

Sideratai - tai trumpą vegetacijos ciklą turintys augalai, kurie yra auginami ne derliui nuimti, o žaliai biomasei sukurti, kuri vėliau apkasama arba įterpiama atgal į dirvą. Remiantis dirvotyros mokslų duomenimis, šie augalai atlieka kelias esmines ekosistemines funkcijas:

• biologinis maistinių medžiagų siurblys: daugelis sideratų (pvz., grikiai ar garstyčios) išsiskiria ypatingai gilia ir agresyvia šaknų sistema. Jos penetruoja į gilesnius, sukietėjusius podirvio sluoksnius ir absorbuoja ten esančius, kitiems augalams nepasiekiamus mineralus. Kuomet augalas užariamas, šie mineralai mineralizuojasi paviršiniame sluoksnyje ir tampa lengvai prieinami sekančioms kultūroms.
• azoto fiksacija: ankštinių (Fabaceae) šeimos atstovai simbiozės su Rhizobium genties bakterijomis dėka geba absorbuoti atmosferinį azotą ir kaupti jį savo šaknų gumbeliuose, taip natūraliai praturtindami dirvą.
• struktūros gerinimas ir erozijos prevencija: tankus šaknynas mechaniškai purena dirvą, gerindamas jos aeraciją ir hidrologinį laidumą. Be to, augalų danga apsaugo paviršinį humuso sluoksnį nuo vėjo ir vandens erozijos rudens bei pavasario sezonais.
• alelopatinis piktžolių slopinimas: dėl greito augimo tempo sideratai greitai uždengia žemės paviršių, atimdami iš piktžolių šviesą. Kai kurios rūšys į dirvą išskiria specifinius cheminius junginius (alelocheikalus), slopinančius piktžolių sėklų dygimą.

Sideratų rūšys, ką sodinti pagal dirvožemio poreikius?

Renkantis sėklas, būtina atsižvelgti į botaninę šeimą ir esamą dirvožemio problemą. Sodininkystėje dažniausiai naudojamos trys pagrindinės grupės:

• kryžmažiedžiai (Brassicaceae): baltosios garstyčios (Sinapis alba) ir aliejiniai ridikai. Tai greičiausiai auganti grupė. Garstyčios audiniuose kaupia gliukozinolatus, kurie, įterpus masę į dirvą, skyla į izotiocianatus - natūralius biofumigantus, naikinančius patogeninius grybus ir nematodus.
• ankštiniai (Fabaceae): sėjamieji vikiai (Vicia sativa), lubinai, žirniai. Tai pagrindiniai azoto donorai. Jų audiniuose anglies ir azoto (C:N) santykis yra labai žemas, todėl įterpti į dirvą jie suyra ypač greitai, išskirdami didelius azoto kiekius.
• rūgtiniai (Polygonaceae) ir kiti: sėjamieji grikiai (Fagopyrum esculentum) bei bitinė facelija (Phacelia tanacetifolia). Grikiai ypač vertinami dėl šaknų išskiriamų organinių rūgščių, kurios netirpius dirvožemio fosfatus paverčia į augalams prieinamą formą. Facelija yra visiškai nereikli dirvai ir nepriklauso nė vienai daržovių šeimai, todėl idealiai tinka sėjomainai, siekiant išvengti kryžminių ligų.

Populiariausių sideratų palyginimo lentelė

Sideratų sėja, kada sėti ir kaip teisingai apdoroti?

Agronominis efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo sėjos laiko ir laiku atlikto augalų įterpimo į dirvą.

• sėjos laikas: žaliąją trąšą galima sėti dviem etapais. Ankstyvą pavasarį (balandžio mėn.), likus bent 3-4 savaitėms iki pagrindinių kultūrų sodinimo, sėjamos šalčiui atsparios garstyčios arba facelijos. Antrasis ir pats populiariausias etapas - vasaros pabaiga arba ankstyvas ruduo (rugpjūtis - rugsėjis), iškart nuėmus pagrindinį derlių. Rudeninė sėja neleidžia dirvai likti plikai ir išsaugoti maistines medžiagas per žiemą.
• įterpimo taisyklė (kada pjauti): tai pati svarbiausia agrotechninė taisyklė. Sideratai privalo būti nupjauti ir apkasami (įterpiami) į dirvą iki prasidedant masiniam žydėjimui. Leidus augalams subrandinti sėklas, jie patys tampa sunkiai išnaikinamomis piktžolėmis. Be to, peraugusių augalų stiebai sumedėja, juose padidėja anglies kiekis, todėl dirvožemio mikroorganizmams tampa labai sunku juos suskaidyti, o pūvimo procesas netgi pradeda eikvoti dirvoje esantį azotą.

Taisyklingai ir laiku taikoma fito-regeneracija sideratais yra vienas efektyviausių moksliškai pagrįstų būdų užtikrinti ilgalaikį dirvožemio gyvybingumą ir tvarią žemdirbystę.