Smaliukinė gaisrena (Lychnis viscaria)

Smaliukinė gaisrena (lot. Lychnis viscaria, sin. Silene viscaria) yra žavingas, Lietuvoje natūraliai pievose ir pamiškėse augantis daugiametis augalas. Išskirtinė šio augalo savybė yra lipnūs, dervą primenantys tamsūs ruožai ant stiebų, esantys ties lapų bambliais. Ši lipni medžiaga veikia kaip natūralus barjeras, neleidžiantis skruzdėlėms ir kitiems ropojantiems vabzdžiams pasiekti nektaro. Vasaros pradžioje krūmelis pasipuošia ryškiais, purpuriškai rožiniais žiedais, sutelktais šluotelėse, kurie labai vilioja bites bei drugelius. Dėl savo nereiklumo ir prisitaikymo prie sausų sąlygų, ši gaisrena yra tobulas pasirinkimas natūralistiniams, pievų tipo gėlynams ar alpinariumams. 

Gaisrena, 4 rūšys šiems metams: sužinokite apie goštautinę, vainikinę, smaliukinę ir hibridines rūšis bei jų priežiūrą, auginimas, sodinimas: Gaisrena - 4 rūšys šiems metams ir geriausios veislės jūsų gėlynui

Sėjama sėklomis pavasarį arba rudens pradžioje tiesiai į atvirą gruntą. Smulkias sėklas geriausia sėti paviršiuje, tik lengvai įspaudžiant į paruoštą, purią žemę. Daigai sudygsta per kelias savaites, o paaugusius juos reikia išretinti, paliekant bent 20-30 cm atstumus. Sodinti galima ir iš anksto paaugintus daigus, kuriuos geriausia įkurdinti pavasarį, praėjus didžiosioms šalnoms. Tinkamai pasodinta gaisrena greitai suformuoja tankią, prie žemės prigludusią lapų skrotelę.

Smaliukinė gaisrena ilgai gali augti vienoje vietoje, tačiau senus kerus kas 3-4 metus rekomenduojama atnaujinti. Geriausias laikas persodinimui ir kerų padalijimui yra ankstyvas pavasaris arba rugpjūčio pabaiga. Iškastą augalą reikia atsargiai padalinti rankomis arba aštriu peiliu į kelias dalis, užtikrinant, kad kiekviena turėtų stiprių šaknų ir sveikų pumpurų. Naujoje vietoje pasodintus dalinius būtina gausiai palaistyti, kol jie visiškai prigis ir pradės leisti naujus lapus. Neatnaujinti krūmai su laiku pradeda žydėti vis silpniau ir praranda dekoratyvumą.

Šis augalas natūraliai auga skurdesnėse dirvose, todėl gausus tręšimas jam nėra reikalingas. Pavasarį galima lengvai apmulčiuoti aplink kerą perpuvusiu kompostu, to visiškai pakaks visam sezonui. Perteklinis azoto kiekis dirvoje skatina vešlių lapų augimą, tačiau smarkiai sumažina žiedų kiekį. Taip pat nuo pertręšimo stiebai tampa silpni, ištįsta ir lengvai išvirsta po stipresnio vėjo ar lietaus. Skurdžiose smėlio dirvose prieš žydėjimą galima vieną kartą palieti silpnu kalio ir fosforo trąšų tirpalu.

Pagrindinis genėjimo darbas yra nužydėjusių stiebų pašalinimas vasaros viduryje. Nupjovus žiedynstiebius iki pat apatinės lapų skrotelės, augalas atrodys tvarkingai ir neeikvos jėgų sėklų nokinimui. Kartais po tokio apkirpimo rudenį gaisrena gali pražysti pakartotinai, nors žiedų būna gerokai mažiau. Visus silpnus, pažeistus ar džiūstančius lapus reikėtų reguliariai iškarpyti viso sezono metu. Vėlai rudenį augalo lapų skrotelės kirpti nereikia, nes ji dažnai išlieka žalia ir padeda augalui geriau peržiemoti.

Smaliukinė gaisrena yra visiškai pritaikyta mūsų klimatui ir puikiai žiemoja be jokio papildomo dengimo. Svarbiausia taisyklė ruošiantis žiemai yra užtikrinti gerą drenažą augimo vietoje. Žiemos metu susikaupęs drėgmės perteklius ir stovintis vanduo gali greitai supūdyti augalo šaknis ir lapų skrotelę. Pirmaisiais metais pasodintus jaunus daigus galima šiek tiek apmulčiuoti sausais lapais, kad apsaugotume nuo plikšalos. Pavasarį šį mulčą būtina laiku nuimti, vos tik nutirpus sniegui ir žemei pradėjus šilti.

Tai sausrai itin atsparus augalas, kurio natūrali aplinka yra saulėtos ir sausos pievos. Laistyti reikia tik ką tik pasodintus augalus, kol jie gerai įsišaknija naujoje vietoje. Suaugusių kerų papildomai laistyti nereikia net ir ilgai trunkančių sausrų metu, nebent pastebite, kad lapai pradeda smarkiai vysti. Gausus ir dažnas laistymas, ypač sunkiose dirvose, yra pražūtingas šiai gaisrenai ir sukelia šaknų pūvimą. Geriausia leisti dirvai natūraliai išdžiūti ir pasikliauti vien tik lietaus vandeniu.

Lengviausias būdas padauginti smaliukinę gaisreną yra kero dalijimas anksti pavasarį arba vasaros pabaigoje. Augalas taip pat labai lengvai dauginamas sėklomis, kurias galima sėti tiesiai į dirvą arba išsiauginti daigelius dėžutėse. Palikus nenukirptus žiedynus, gaisrena puikiai pasisėja pati ir pavasarį aplink motininį augalą pridyksta daugybė mažų sėjinukų. Jaunus sėjinukus galima lengvai persodinti į norimas vietas dar tais pačiais metais. Taip pat galima bandyti dauginti žaliaisiais auginiais vasaros pradžioje, nors tai daroma retai.

Smaliukinė gaisrena pasižymi itin stipriu imunitetu ir labai retai serga įprastomis sodo augalų ligomis. Didžiausią pavojų jai kelia grybelinės ligos, atsirandančios dėl perteklinės drėgmės ir prasto drenažo. Užmirkusioje dirvoje šaknų puvinys augalą gali sunaikinti per labai trumpą laiką. Dėl lipnių stiebų ruožų, gaisrena natūraliai apsisaugo nuo daugelio ropojančių kenkėjų, įskaitant skruzdėles. Kartais sausą vasarą ant lapų gali pasirodyti amarų, tačiau jie didelės žalos augalui nepadaro.

Smaliukinės gaisrenos sėklų galima lengvai rasti sėklų parduotuvėse arba didesniuose prekybos centruose pavasarį. Daugiamečių gėlių augintojai taip pat dažnai siūlo įsigyti jau paaugintus augalus vazonėliuose. Renkantis sodinuką, svarbu atkreipti dėmesį, kad lapų skrotelė būtų tvirta, žalia ir be puvinio požymių. Paskutiniais metais vis labiau populiarėja pilnavidurės šio augalo veislės, pavyzdžiui, 'Plena'. Tokių ypatingesnių veislių geriausia ieškoti specializuotuose medelynuose arba pas augalų kolekcininkus.

Lotyniškas augalo rūšies pavadinimas viscaria yra kilęs iš žodžio viscum, reiškiančio klijus arba lipnią medžiagą. Liaudyje ji dažnai vadinama smaliuke būtent dėl to, kad jos stiebai atrodo lyg ištepti tamsiu, lipniu sirupu. Šis augalas yra puikus pasirinkimas kuriant laukinės gamtos kampelį sode, nes pritraukia gausybę naudingų vabzdžių. Nuskinti žiedynai neblogai išsilaiko pamerkti vazoje ir gali būti naudojami vasarinėms puokštėms. Dėl savo formos ir atsparumo, ji puikiai tinka sodinti alpinariumuose tarp akmenų.