Tikrasis alavijas (Aloe vera), lietuvių dažniau vadinamas alijošiumi, yra vienas ištvermingiausių kambarinių augalų, dažnai vadinamas „nemirtinguoju“. Tačiau net ir šis dykumų gyventojas kartais siunčia pagalbos signalus – jo mėsingi, žali lapai staiga pradeda ruduoti, džiūti arba įgauna keistą bronzinį atspalvį. Daugelis augintojų, pamatę šiuos požymius, intuityviai griebiasi laistytuvo, manydami, kad augalas džiūsta, tačiau tai neretai būna lemtinga klaida. Botanikai pabrėžia, kad lapų spalvos ir tekstūros pokyčiai yra kompleksinis streso indikatorius, rodantis ne tik drėgmės balansą, bet ir šviesos problemas. Šiame straipsnyje aptarsime 3 pagrindines priežastis, kodėl jūsų alavijas praranda grožį, ir kaip jį atgaivinti.

Trumpai

Norint išgelbėti ruduojantį alaviją, svarbiausia atskirti: ar lapai yra rudi ir sausi (trūksta vandens arba nudegė saulėje), ar rudi ir minkšti (pūva nuo perlaistymo). Pirmuoju atveju padės vanduo ir pavėsis, antruoju – skubus persodinimas ir sausra.

1. Saulės nudegimas

Nors alavijai yra kilę iš saulėtų regionų, staigus apšvietimo pasikeitimas jiems gali sukelti rimtą šoką, pasireiškiantį lapų spalvos pakitimu. Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) aiškina, kad perkėlus augalą iš pavėsio į tiesioginę saulę, jis pradeda gaminti apsauginius pigmentus, dėl kurių lapai tampa rudi, pilkšvi arba oranžiniai. Tai natūrali gynybinė reakcija, panaši į žmogaus įdegį, tačiau ekstremaliais atvejais atsiranda tikri nudegimai – išbalusios, sausos dėmės, kurios vėliau paruduoja ir išplonėja. Dažniausiai tai nutinka pavasarį, kai kambarinius alavijus šeimininkai išneša į lauko terasas be jokio pratinimo. Nudegę lapai praranda savo dekoratyvumą ir dažnai nebeatgauna žalios spalvos net ir grąžinus augalą į pavėsį.

Sprendimas: jei alavijas parudavo pavasarį ar vasarą, nedelsdami patraukite jį nuo tiesioginių pietinės saulės spindulių. Grąžinkite jį į šviesią, bet išsklaidytos šviesos vietą – per kelias savaites, jei audiniai nėra mirę, žalia spalva turėtų sugrįžti.

2. Vandens trūkumas

Nors alijošius kaupia vandenį savo lapuose, jis nėra kaktusas ir negali išgyventi be vandens amžinai, ypač vasaros metu. Clemson universiteto ekspertai nurodo, kad trūkstant drėgmės, alavijo lapai tampa ploni, įdubę ir pradeda riestis į vidų, o jų galiukai nudžiūsta ir paruduoja. Augalas pradeda naudoti savo vidinius rezervus, todėl lapai praranda turgorą (stangrumą) ir atrodo susiraukšlėję. Tai dažnai nutinka auginant augalą labai laidžiame, smėlingame substrate ir laistant jį tik „šaukšteliu vandens“, bijant perlaistyti. Toks laistymas nesudrėkina viso šaknų gniužulo, ir augalas lėtai džiūsta.

Sprendimas: atlikite giluminį laistymą - įstatykite vazoną į dubenį su vandeniu ir palaikykite 15-20 minučių, kol žemė pilnai prigers drėgmės. Leiskite vandens pertekliui nutekėti; lapai turėtų išsilyginti ir pasipūsti per 24 valandas.

3. Perlaistymas ir šaknų puvinys

Tai yra pati pavojingiausia būklė, kurios simptomai paradoksaliai gali priminti džiūvimą, tačiau su esminiu skirtumu. Misūrio botanikos sodo duomenimis, perlaistymas yra dažniausia alavijų žūties priežastis namuose, sukelianti šaknų puvinį, dėl kurio augalas nebegali pasisavinti vandens. Tokiu atveju lapai ruduoja, bet jie nėra sausi ir traškūs – jie tampa minkšti, vandeningi, glebūs ir dažnai tamsėja nuo pat stiebo pagrindo. Puvinys blokuoja maistinių medžiagų apykaitą, todėl augalas atrodo vystantis, nors žemė vazone yra šlapia. Jei pajudinus augalą jis kliba vazone, tikėtina, kad šaknų sistema jau sunyko.

Sprendimas: nedelsdami išimkite augalą iš vazono, nupjaukite visas rudas, glitusias šaknis ir minkštus lapus. Persodinkite į visiškai sausą kaktusų žemę ir nelaistykite bent savaitę, kad žaizdos užsitrauktų.