Nors per šventes didžiuliais žiedais pasipuošę amariliai (meileniai) karaliauja ant mūsų palangių, sausio viduryje jie dažniausiai praranda savo prekinę išvaizdą ir neretai keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę kaip vienkartinė dekoracija. Tai yra vienas didžiausių sodininkystės nusikaltimų, nes šis galingas svogūnas yra biologiškai užprogramuotas gyventi ir džiuginti jus dešimtmečius, jei tik žinosite, ką tiksliai daryti jam numetus paskutinį žiedlapį.
1. Pirmoji taisyklė: ką pjauti, o ką griežtai palikti
Kai paskutinis trimitas suglemba ir vaizdas tampa neestetiškas, pirmoji instinktyvi reakcija dažniausiai yra nukirpti viską iki pat žemės, tačiau čia būtina atskirti kotą nuo lapų. Žiedstiebį tikrai reikėtų pašalinti, kai jis pradeda gelsti: nupjaukite jį palikdami apie 2-3 centimetrus nuo svogūno kaklelio, kad augalas nešvaistytų brangios energijos sėklų brandinimui, kas labai nualina svogūną. Tačiau lapai yra visiškai kita istorija: jie yra gyvybiškai svarbūs saulės kolektoriai, kurie ateinančius kelis mėnesius vykdys fotosintezę ir „pumpuos“ maisto medžiagas atgal į svogūną. Jei nukirpsite žalius lapus dabar, jūs tiesiog atimsite iš augalo galimybę pasikrauti energijos kitam sezonui, ir kitą žiemą vietoje įspūdingų žiedų turėsite tik tuščią vazoną.
2. Svogūno „penėjimo“ metas: dieta čia nepadės
Po žydėjimo prasideda pats svarbiausias vegetacijos ir augimo periodas, nors vizualiai augalas atrodo mažiausiai patrauklus ir daugelis jį nori paslėpti kampe. Dabar jūsų pagrindinis tikslas yra paversti svogūną tikru storuliu, todėl amarilį reikia perkelti į pačią šviesiausią namų vietą (pietinė palangė idealu) ir pradėti intensyviai rūpintis jo mityba. Rekomenduojama naudoti skystas trąšas, skirtas žydintiems augalams arba svogūninėms gėlėms, jas pilant kas dvi savaites kartu su reguliariu laistymu. Šiuo laikotarpiu, kuris tęsis iki pat vasaros pabaigos, svogūnas turi atstatyti savo tūrį, kurį prarado žydėdamas, ir suformuoti naujus žiedinius pumpurus savo viduje, todėl skurdi dieta dabar reikš silpną augalą ateityje.
3. Vasaros atostogos: kodėl verta jį išnešti į lauką
Mažai kas žino, kad amariliai tiesiog dievina vasaros atostogas gryname ore, todėl gegužės pabaigoje, praėjus šalnų pavojui, drąsiai neškite vazoną į balkoną, terasą ar net įkaskite su visu vazonu į gėlyną sode. Grynas oras, natūralūs temperatūrų svyravimai tarp dienos ir nakties bei tikra saulės šviesa veikia kaip galingas stimuliatorius, kuris užgrūdina augalą ir skatina jį kaupti jėgas. Tiesioginė vidurdienio saulė liepos mėnesį gali nudeginti lapus, todėl geriausia parinkti pusiau pavėsingą vietą, kurioje būtų išsklaidyta šviesa, pavyzdžiui, po vaismedžiu. Tik būtinai saugokite augalą nuo sraigių ir šliužų: šie kenkėjai mėsingus ir sultingus amarilio lapus laiko tikru delikatesu ir per vieną naktį gali padaryti nepataisomą žalą visam jūsų triūsui.
4. Ramybės periodas: be miego nebus žiedų
Kad amarilis vėl pražystų per kitas Kalėdas ar Naujuosius metus, jam būtina sukelti dirbtinį ramybės periodą, imituojantį sausros sezoną jo tėvynėje Pietų Amerikoje. Rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje visiškai nustokite laistyti ir tręšti augalą: tai bus signalas jam ruoštis giliam miegui. Lapai pradės gelsti ir džiūti natūraliai: tai normalus procesas, kurio metu visos medžiagos iš lapų galutinai suteka į svogūną, tad leiskite jiems nudžiūti visiškai. Tik tada nukirpkite sudžiūvusius lapus, o vazoną su svogūnu (arba patį svogūną, išimtą iš žemių) padėkite į tamsią, vėsią vietą (apie 10-15 laipsnių) bent 2-3 mėnesiams poilsiui.
Apie amarilio nežydėjimą plačiau rasite: Kodėl nežydi amarilis (meilenis)?
