Daugelis augintojų, pamatę įspūdingus amarilio (botaniškai teisingiau - meilenio, Hippeastrum) žiedus, iškart užduoda klausimą - kaip šį grožį padauginti? Nors prekybos centruose dažniausiai perkame jau subrendusius svogūnus, Clemson universiteto mokslininkai pabrėžia, kad šie augalai yra itin gyvybingi ir gamtoje dauginasi keliais skirtingais būdais, siekdami užimti kuo didesnį plotą. Dažnai manoma, kad dauginimas reikalauja laboratorinių sąlygų, tačiau remiantis Royal Horticultural Society (RHS) rekomendacijomis, daugumą metodų galima sėkmingai pritaikyti ir namuose ant palangės. Šiame straipsnyje aptarsime 5 pagrindinius būdus - nuo natūralaus dukterinių svogūnų atskyrimo iki sudėtingesnio, bet efektyvaus svogūno dalijimo.

1. Dukterinių svogūnų atskyrimas (Vaikučiai)

Tai yra pats patikimiausias būdas padauginti amarilį, nes genetiškai nauji augalai bus identiški motininiam. Kaip nurodo Floridos universiteto sodininkystės ekspertai, sveikas ir gerai tręšiamas svogūnas per sezoną natūraliai suformuoja mažus svogūnėlius šalia savo pagrindo. Šie „vaikučiai“ naudojasi motininio augalo šaknų sistema, todėl auga gana greitai, tačiau, pasak botanikų, jie gali pradėti konkuruoti dėl maistinių medžiagų, jei vazonas tampa per ankštas. Svarbu suprasti, kad per ankstyvas atskyrimas, kol „vaikutis“ dar neturi savų šaknų, dažnai baigiasi nesėkme, nes mažas augalas nesugeba savarankiškai pasisavinti drėgmės.

Sprendimas: geriausia dukterinius svogūnėlius atskirti persodinimo metu, kai augalas yra ramybės būsenoje (dažniausiai vėlyvą rudenį arba žiemą). Atsargiai nuvalykite žemes ir atskirkite tuos „vaikučius“, kurie jau turi bent keletą savo šaknelių, o tada sodinkite juos į atskirus nedidelius vazonus.

2. Dauginimas sėklomis (Selekcija)

Dauginimas sėklomis yra procesas, kurį Šiaurės Karolinos valstijos universiteto specialistai rekomenduoja tiems, kurie nori eksperimentuoti, nes sėjinukai retai būna identiški tėvams - tai yra genetinė loterija. Kad augalas subrandintų sėklas, žydėjimo metu būtina atlikti kryžminį apdulkinimą, pernešant žiedadulkes ant piestelės, ko natūraliai kambario sąlygomis dažnai nepadaro vabzdiai. Po sėkmingo apdulkinimo susiformuoja sėklų dėžutė, kuri bręsta apie 4-6 savaites.

Sprendimas: sėklas sėkite nedelsdami, kai tik sėklų dėžutė atsiveria, nes Misūrio botanikos sodo duomenimis, amarilio sėklos labai greitai praranda daigumą. Naudokite lengvą durpių ir smėlio mišinį, sėklas užberkite labai plonu žemių sluoksniu ir laikykite šiltai – daigai turėtų pasirodyti per mėnesį.

3. Svogūno dalijimas skiltelėmis („Twin Scaling“)

Šis metodas, angliškai vadinamas „Twin Scaling“, yra plačiai aprašomas Pacific Bulb Society leidiniuose kaip būdas, kai mechaniškai supjaustytas svogūnas skatinamas formuoti naujus svogūnėlius tarp žvynelių. Metodo esmė - mechaniškai supjaustyti svogūną į vertikalias skilteles, užtikrinant, kad kiekviena dalis turėtų gabalėlį dugnelio (bazalinės plokštelės). Moksliniai tyrimai rodo, kad pažeidus svogūno audinius, augalas aktyvuoja išgyvenimo mechanizmą ir pradeda intensyviai auginti „atžalas“. Visgi, tai rizikinga procedūra dėl didelės infekcijos tikimybės.

Sprendimas: steriliu peiliu supjaustykite svogūną į 8-16 vertikalių dalių (kaip pjaustytumėte obuolį), tada kiekvieną skiltelę būtinai apvoliokite fungicide, kad išvengtumėte puvinio. Skilteles laikykite drėgname vermikulite uždarame maišelyje šiltoje vietoje (apie 21-25°C), kol pasirodys maži svogūnėliai.

4. Žiedstiebio energijos išsaugojimas (Auginiai)

Nors vegetatyvinis dauginimas iš žiedstiebio yra sudėtingas ir rečiau taikomas namuose, Ajovos valstijos universiteto ekspertai patvirtina, kad vegetatyvinės augalo dalys turi potencialo formuoti naujus klonus. Svarbiau suprasti kitą aspektą – kai augalas nužydi, žiedstiebyje (kote) vis dar yra sukaupta daug energijos ir vyksta fotosintezė. Dažna klaida yra nupjauti kotą vos tik nuvysta žiedas, tačiau Minesotos universitetas pabrėžia, kad žalias stiebas maitina svogūną ir padeda kaupti energiją ateičiai. Jei visgi norite eksperimentuoti su dauginimu, kotą galima supjaustyti ir bandyti įšaknydinti steriliame substrate.

Sprendimas: jei nedauginate, kai žiedas nuvysta, nupjaukite tik patį žiedyną, bet palikite kotą, kol jis pats pagels ir sudžius. Jei bandote dauginti – supjaustytą žalią kotą laikykite drėgnoje, šiltoje aplinkoje po gaubtu.

5. Intensyvus tręšimas po žydėjimo

Nors tai nėra tiesioginis dauginimo veiksmas, Ilinojaus universiteto specialistai pabrėžia, kad be tinkamo maistinių medžiagų rezervo augalas fiziologiškai nepajėgus formuoti dukterinių svogūnų. Po žydėjimo svogūnas yra išsekęs, ir tik nuo tolesnės priežiūros priklauso, ar jis skirs energiją dauginimuisi, ar tik savo paties atstatymui. Tyrimai rodo, kad fosforo ir kalio trūkumas šiuo periodu visiškai sustabdo vegetatyvinį dauginimąsi. Todėl dažna klaida - nustoti rūpintis gėle, kai ji nužydi.

Sprendimas: po žydėjimo jokiu būdu nenupjaukite žalių lapų ir tręškite augalą kompleksinėmis trąšomis kas dvi savaites iki pat rudenio. Tik gerai „pamaitintas“ ir saulės gavęs svogūnas kitą sezoną jus nudžiugins ne tik žiedais, bet ir naujais „vaikučiais“.

Video

Kaip matote, amarilio dauginimas - tai procesas, prieinamas kiekvienam kambarinių gėlių mylėtojui. Pradedantiesiems rekomenduojame vadovautis Clemson University patarimais ir tiesiog atskirti dukterinius svogūnėlius, o labiau patyrusiems - išbandyti sėklų sėjimą ar „Twin Scaling“ metodą. Svarbiausia taisyklė: kantrybė ir sterilumas yra pagrindiniai sėkmės faktoriai.
Šis vaizdo įrašas vizualiai pademonstruoja „Twin Scaling“ (svogūno pjaustymo) metodą, apie kurį rašoma 3-čiame straipsnio punkte, ir padės geriau suprasti proceso eigą. Žiūrėti video: EN kalba

Jei turite kitų problemų su amariliu? Skaitykite: Kodėl nežydi amarilis (meilenis)?