Žilakrūmis (Elaeagnus) - ką rinktis ir kaip prižiūrėti sode?
Sidabrinė lapija ir neįtikėtinas nereiklumas dirvožemiui pavertė žilakrūmį vienu mėgstamiausių kraštovaizdžio augalų. Žilakrūmis turi unikalią savybę kaupti azotą savo šaknyse. Tai leidžia jam skurdesnėse dirvose augti sparčiau nei kitiems krūmams. Augalas idealiai tinka vėjuotoms vietoms ir atsparioms gyvatvorėms formuoti.
Populiarių rūšių apžvalga
Lietuvos klimato sąlygomis sėkmingai auga kelios skirtingos rūšys. Kiekviena iš jų turi unikalių savybių. Klasikinis pasirinkimas didelėms erdvėms yra siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia), kuris ilgainiui suformuoja įspūdingą medelį svyrančiomis šakomis. Jo lapai labiausiai primena pietų šalių alyvmedžius.
Jeigu ieškote ne tik grožio, bet ir praktinės naudos, verta atkreipti dėmesį į vaisius nokinančius krūmus. Jūsų sodą praturtins skėtinis žilakrūmis (Elaeagnus umbellata), vedantis gausų raudonų, valgomų ir vitaminų kupinų uogų derlių. Tuo tarpu ieškantiems kompaktiškesnio ir itin atsparaus šalčiams augalo, puikiai tiks amerikinis žilakrūmis 'Zempin' (Elaeagnus commutata 'Zempin'). Ši veislė išsiskiria ypatingai blizgiais lapais ir auga šiek tiek lėčiau.
| Rūšis | Aukštis | Pagrindinis privalumas | Vaisiai |
|---|---|---|---|
| Siauralapis | Iki 7 metrų | Greitas augimas ir atsparumas sausrai | Smulkūs, miltingi |
| Skėtinis | 3-4 metrai | Gausus pavasarinis žydėjimas | Raudoni, valgomi |
| Amerikinis 'Zempin' | Apie 2 metrus | Kompaktiškumas ir sidabrinis blizgesys | Sausi, dekoratyvūs |
Auginimas ir pagrindinė priežiūra
Visi žilakrūmiai mėgsta atviras ir saulėtas vietas. Pavėsyje jų lapai praranda savo būdingą sidabrinį atspalvį ir tampa tiesiog žali. Dirvožemiui jie beveik nereiklūs. Puikiai auga smėlynuose. Svarbiausia užtikrinti, kad žemė nebūtų nuolatos įmirkusi. Jaunus augalus pirmaisiais metais po pasodinimo verta laistyti, tačiau vėliau jie patys susiranda drėgmę giliai po žeme.
Pliusai ir minusai
Prieš sodinant šį krūmą savo sklype būtina įvertinti jo augimo specifiką ir elgseną sode.
- Privalumai - gerina dirvožemį fiksuojant azotą, pakenčia miesto užterštumą, atlaiko stiprius vėjus, pasižymi itin maloniu žiedų aromatu.
- Trūkumai - kai kurios rūšys agresyviai plinta šaknų atžalomis, ant šakų gali būti dyglių, augalas sunkiai ištveria didelį pavėsį ir stovintį vandenį.
| Priežiūros aspektas | Jaunas augalas (1-2 metai) | Suaugęs krūmas |
|---|---|---|
| Laistymas | Reguliarus per vasaros karščius | Tik per ekstremalias sausras |
| Genėjimas | Formuojamasis vainiko tankinimui | Sanitarinis sausų šakų šalinimas |
| Atžalų kontrolė | Dažniausiai nereikalinga | Reguliarus šalinimas kertant nuo pagrindo |
DUK
Ar žilakrūmį reikia papildomai tręšti?
Ne. Šis augalas pats aprūpina save ir kaimyninius augalus azotu dėl simbiozės su gumbelinėmis bakterijomis. Papildomos azoto trąšos gali netgi pakenkti ir paskatinti perteklinį šakų augimą stabdant žydėjimą.
Kada geriausia genėti krūmą?
Optimaliausias laikas yra ankstyvas pavasaris prieš sprogstant pumpurams. Vasaros pabaigoje galima atlikti tik lengvą korekcinį kirpimą norint palaikyti tvarkingą formą.
Kodėl džiūsta šakų viršūnės?
Dažniausiai tai lemia drėgmės perteklius šaknų zonoje arba labai sunkus molingas gruntas. Tokiu atveju būtina pagerinti drenažą arba persodinti krūmą į lengvesnę ir sausesnę žemę.
