Invaziniai augalai - tai svetimžemės rūšys, kurios, patekusios į mūsų ekosistemą, pradeda agresyviai plisti, užgoždamos vietinius augalus ir keisdamos kraštovaizdį. Aplinkos ministerija nuolat atnaujina invazinių rūšių sąrašą, kuriame esančius augalus draudžiama auginti, parduoti ar dauginti, o žemės savininkai privalo juos naikinti. Daugelis šių augalų kadaise buvo atvežti kaip dekoratyviniai ar pašariniai, tačiau dėl natūralių priešų nebuvimo jie tapo nevaldomi. Jų daroma žala yra milžiniška: nuo dirvožemio cheminės sudėties keitimo iki pavojaus žmogaus sveikatai. Šiame straipsnyje apžvelgsime 6 labiausiai Lietuvoje paplitusius invazinius augalus, kuriuos būtina pažinti ir naikinti.
1. Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi)
Tai yra pats žinomiausias ir pavojingiausias invazinis augalas Lietuvoje, keliantis tiesioginę grėsmę žmogaus sveikatai. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) įspėja, kad barščio sultyse yra furanokumarinų, kurie, reaguodami su saulės šviesa, sukelia sunkius odos nudegimus, pūsles ir ilgai negyjančias žaizdas. Šis augalas gali užaugti iki 3–5 metrų aukščio, o jo milžiniški skėtiniai žiedynai subrandina dešimtis tūkstančių sėklų, kurios dirvožemyje išlieka gyvybingos kelerius metus. Jis visiškai išstumia vietinę augaliją, sudarydamas nepraeinamus sąžalynus pamiškėse, pievose ir pakelėse. Naikinti jį reikia itin atsargiai, dėvint apsauginius drabužius, geriausia ankstyvą pavasarį kasant šaknis arba naudojant herbicidus.
2. Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus)
Daugelis žmonių vis dar grožisi violetiniais lubinų laukais, nežinodami, kad tai – viena didžiausių grėsmių Lietuvos pievų biologinei įvairovei. Gamtos tyrimų centro mokslininkai pabrėžia, kad lubinai yra ankštiniai augalai, kurie fiksuoja azotą ir taip negrįžtamai pakeičia dirvožemio sudėtį, padarydami jį netinkamą retoms vietinėms rūšims, kurios pripratusios prie skurdesnio dirvožemio. Dėl galingos ir gilios šaknų sistemos lubinai atsparūs sausroms ir sunkiai išraunami, o jų sėklos iššaunamos toli nuo motininio augalo. Nors jie atrodo dekoratyviai, miškuose ir pamiškėse jie suformuoja monokultūras, kuriose nebelieka vietos čiobreliams, katilėliams ar kitiems lietuviškiems augalams. Būtina juos šienauti dar prieš sėklų brandinimą, kad sustabdytume plitimą.
3. Uosialapis klevas (Acer negundo)
Tai iš Šiaurės Amerikos kilęs medis, kuris dažnai painiojamas su paprastais klevais, tačiau išsiskiria plunksniškais lapais, panašiais į uosio. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nurodo, kad uosialapis klevas yra ypač agresyvus upių pakrantėse ir miškų aikštelėse, kur jis greitai auga ir užgožia vietinius gluosnius bei tuopas. Jo mediena yra minkšta ir trapi, todėl medžiai dažnai lūžta per audras, keldami pavojų, tačiau nupjautas medis atželia daugybe naujų atžalų, sudarydamas tankius krūmynus. Jis platina milijonus sėklų („sparnelių“), kurias vėjas ir vanduo nuneša didelius atstumus, todėl jis greitai kolonizuoja naujas teritorijas. Tai vienas sunkiausiai išnaikinamų medžių, reikalaujantis ne tik kirtimo, bet ir kelmų apdorojimo herbicidais. Kaip naikinti, skaitykite plačiau: Didžiausia klaida naikinant uosialapį klevą, kodėl nupjovus jis tampa dar pavojingesnis?
4. Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis)
Geltonai žydintys laukai rudenį dažniausiai rodo ne gražų peizažą, o ekologinę katastrofą, kurią sukelia kanadinė rykštenė. Europos ir Viduržemio jūros regiono augalų apsaugos organizacija (EPPO) įtraukė šį augalą į invazinių rūšių sąrašus, nes rykštenės išskiria į dirvą alelopatines medžiagas, kurios slopina kitų augalų dygimą ir augimą. Jos plinta ne tik sėklomis, kurias nešioja vėjas, bet ir šakniastiebiais, sudarydamos tankius sąžalynus, kuriuose nyksta ne tik augalai, bet ir mažėja vabzdžių bei paukščių įvairovė. Dažniausiai jos užima apleistus laukus, pakeles ir geležinkelių pylimus, paversdamos juos biologinėmis dykumomis. Vienintelis efektyvus būdas kovoti – reguliarus šienavimas keletą metų iš eilės, neleidžiant augalui žydėti.
5. Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora)
Tai vienas klastingiausių invazinių augalų, kuris atrodo nedidelis ir nekaltas, tačiau daro didžiulę žalą natūraliems miškams. Botanikos instituto tyrimai rodo, kad smulkiažiedė sprigė puikiai toleruoja pavėsį, todėl ji masiškai plinta brandžių miškų pomiškyje, kur išstumia vietines rūšis, pavyzdžiui, kiškiakopūstus ar žibuokles. Ji žydi smulkiais gelsvais žiedeliais ir turi unikalų sėklų platinimo mechanizmą – palietus subrendusią ankštį, ji sprogsta ir iššauna sėklas kelių metrų atstumu. Nors augalas yra vienmetis ir turi seklias šaknis (lengva išrauti), dėl milžiniško sėklų kiekio ir greito augimo jį suvaldyti dideliuose plotuose yra labai sunku. Dažniausiai ji plinta ten, kur žmogus pažeidžia miško paklotę arba išmeta sodo atliekas.
6. Dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata)
Šis vijoklinis augalas, dažnai vadinamas „laukiniu agurku“, yra ypač pastebimas paupiuose ir drėgnose vietose, kur jis apraizgo krūmus ir medžius. Aplinkos apsaugos agentūra pažymi, kad virkštenis savo svoriu ir tankia lapija tiesiog „pasmaugia“ kitus augalus, atimdamas iš jų šviesą, todėl po jo sąžalynais dažnai niekas neauga. Jis žydi baltais žiedynais, skleidžiančiais saldų kvapą, ir brandina dygliuotus vaisius, kurie primena mažus agurkus; šie vaisiai džiūsta, atsidaro, ir sėklos išbyra tiesiai į vandenį ar dirvą. Dėl gebėjimo plisti vandens srovėmis, jis greitai užkariauja ištisas upių pakrantes. Geriausias naikinimo būdas – išrauti jaunus daigus pavasarį, kol jie dar nespėjo užlipti ant medžių.