Ripsalis, dažnai vadinamas „koraliniu kaktusu“, yra unikalus epifitas, kuris natūralioje gamtoje auga ne smėlynuose, o ant medžių šakų drėgnuose atogrąžų miškuose. Dėl šios priežasties jo poreikiai yra visiškai priešingi nei tradicinių dykumų kaktusų, ir tai yra dažniausia auginimo klaidų priežastis. Sodininkai dažnai jį „kepa“ saulėje ir maranuoja sausra, nors jam reikia išsklaidytos šviesos ir drėgmės. Štai 4 pagrindiniai dalykai, kurie garantuos vešlų augimą ir žydėjimą.
Trumpai
Ripsaliui reikia: išsklaidytos šviesos (jokios tiesioginės saulės), reguliaraus laistymo (neleiskite visiškai išdžiūti), didelės oro drėgmės (purkškite) ir labai laidaus grunto (su žieve ir perlitu).
1. Apšvietimas - išsklaidyta miško šviesa
Nors tai kaktusas, tiesioginė vidurdienio saulė ripsaliui yra mirtinas priešas, galintis negrįžtamai nudeginti jo narelius. Misūrio botanikos sodo ekspertai pabrėžia, kad ripsaliai geriausiai jaučiasi rytinėje pusėje arba pusšešėlyje, kur gauna ryškią, bet filtruotą šviesą, imituojančią medžių lają. Jei pastebėjote, kad žali stiebai staiga tapo rausvi ar violetiniai, tai yra streso požymis, rodantis, kad augalas gauna per daug intensyvios šviesos ir ginasi nuo nudegimo. Ideali vieta – vonios kambario langas arba lentyna toliau nuo pietinės palangės. Visiškame pavėsyje jis augs, bet lėčiau ir greičiausiai nežydės baltais uogų pavidalo žiedeliais.
2. Laistymas - drėgna, bet ne šlapia
Ripsalis neturi storo vandens rezervuaro kaip dykumų kaktusai, todėl jis netoleruoja ilgos sausros ir reikalauja reguliaraus laistymo. Floridos universiteto (IFAS) sodininkystės gidas nurodo, kad augalą reikia laistyti tada, kai viršutinis žemės sluoksnis (apie 1–2 cm) išdžiūsta, bet neleisti šaknų gniužului visiškai išdžiūti. Tačiau, kaip ir visi epifitai, jis yra labai jautrus šaknų puviniui, todėl „šlapios kojos“ (vanduo lėkštelėje) jį pražudys greičiau nei sausra. Geriausia naudoti minkštą, kambario temperatūros vandenį ir, jei įmanoma, laistyti panardinimo būdu, leidžiant vandens pertekliui visiškai nutekėti. Žiemą laistymą reikia šiek tiek sumažinti, bet ne nutraukti.
3. Oro drėgmė - svarbiau nei laistymas
Kadangi gamtoje ripsaliai kabo ore ir siurbia drėgmę per stiebus bei orines šaknis, sausas kambario oras (ypač žiemą) jiems yra didelis iššūkis. Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) rekomenduoja dažnai purkšti augalą minkštu vandeniu arba pastatyti jį ant padėklo su šlapiais akmenukais, kad aplink jį susidarytų drėgmės debesis. Jei stiebai pradeda raukšlėtis ir džiūti, nors žemė vazone drėgna, tai tikras ženklas, kad orui trūksta drėgmės. Dėl šios savybės ripsalis yra tobulas augalas vonios kambariui, kur natūraliai tvyro garai po maudynių. Vasarą jį galima išnešti į lauką ir pakabinti medžio pavėsyje, kur jis gaus natūralios drėgmės.
4. Gruntas ir vazonas: Epifitų mišinys
Sodinti ripsalį į sunkią daržo žemę ar universalią durpę yra klaida, nes jo šaknims reikia daug oro cirkuliacijos. Viskonsino universiteto ekspertai pataria naudoti mišinį, skirtą kaktusams arba orchidėjoms, susidedantį iš pušų žievės, perlito ir durpių, kuris užtikrina greitą vandens pratekėjimą. Šaknų sistema yra labai nedidelė ir paviršinė, todėl ripsaliui nereikia didelio ar gilaus vazono – geriau rinktis platų, bet seklų indą. Persodinti reikia retai, tik tada, kai augalas akivaizdžiai netelpa vazone, nes jis mėgsta būti šiek tiek suvaržytas. Tręšti rekomenduojama tik vegetacijos metu silpnos koncentracijos kaktusų trąšomis.
