Karpotasis beržas (Betula pendula)

Karpotasis beržas (lot. Betula pendula), dar vadinamas svyruokliu beržu, yra vienas labiausiai atpažįstamų Lietuvos medžių. Vertinamas dėl savo balto kamieno, ažūriškos, svyrančios lajos ir rudenį ryškiai geltonai nusidažančių lapų. Tai greitai augantis, bet neilgaamžis medis. Labai svarbus ekosistemai, teikia prieglobstį ir maistą daugeliui gyvūnų rūšių.

Geriausia sodinti pavasarį arba rudenį. Iškasama duobė, dvigubai platesnė už šaknų gumulą. Sodinama tokiame pačiame gylyje, kaip augo medelyne. Po pasodinimo gausiai palaistoma ir mulčiuojama, kad palaikytų drėgmę.

Geriausiai persodinti jaunus medelius ramybės periodu – anksti pavasarį arba vėlai rudenį.

Tręšti nereikia. Beržai puikiai auga ir skurdesnėje dirvoje.

Genėjimas paprastai nėra būtinas, vertinama natūrali lajos forma. Jei reikia, genima tik ramybės periodu, vėlyvą rudenį arba žiemą. Pavasarį genėti griežtai draudžiama dėl intensyvaus sulos tekėjimo - medis gali "nukraujuoti".

Yra visiškai atsparus šalčiui ir nereikalauja jokio specialaus paruošimo žiemai.

Labai atsparus sausrai. Laistyti reikia tik ką tik pasodintus jaunus medelius, kol gerai prigyja.

Dauginamas sėklomis. Sėklos surenkamos vasaros pabaigoje ir sėjamos rudenį arba pavasarį.

Gana atsparus ligoms. Kartais gali pulti amarai, lapgraužiai. Dėl sausros gali būti jautresnis kenkėjams.

Plačiai prieinamas visuose medelynuose.

Sula - pavasarį iš beržo kamieno leidžiama vertinga sula. Paviršinės šaknys - beržo šaknys yra arti paviršiaus ir labai godžiai siurbia vandenį, todėl po juo sunku auginti kitus augalus.