Paprastasis kaulasėklis (lot. Osteospermum ecklonis)

Kaulasėkliai žydi nuo gegužės iki šalnų, t.y. praktiškai nuo pavasario vidurio iki rudens pradžios arba vėlyvo rudens (šiame regione tai dažniausiai gegužė-spalis). Nemėgsta šešėlio ir šlapių šaknų. Kaulasėkliai yra gana lengvai prižiūrimi, bet svarbu vengti užmirkimo ir užtikrinti gerą drenažą. Reikia reguliariai šalinti nužydėjusias gėles, kad skatinamas tolesnis žydėjimas. Tręšiama kas 2-3 savaites trąšomis žydintiems augalams.

Rekomenduojama sodinti gegužės pradžioje-viduryje, kai nėra šalnų ir žemė sušyla pakankamai (gegužės mėn.). Sėjama sėklomis arba sodinukai sodinami iš daigų.

Daigelius persodinti galima apie balandžio pabaigą–gegužės pradžią, kai jie pakankamai sustiprėję, bet dar ne per dideli.

Tręšiama kas 2–3 savaites nuo birželio iki rugsėjo, naudojant trąšas žydintiems augalams.

Reguliariai nuskinti užžėlusias ar peržydėjusias gėles nuo birželio iki rugsėjo, kad skatintų naują žydėjimą. Pabaigoje, rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje galima lengvai genėti, siekiant formuoti augalą.

Lietuvoje dažniausiai auginamas kaip vienmetis, bet jei norima peržiemoti, rugsėjo–spalio mėn. reikėtų augalus perkelti į vėsų, šviesų kambarį ir sumažinti laistymą. Norint pasiruošti žiemai, svarbu jį perkelti į vėsų, šviesų kambarį nuo rugsėjo iki spalio mėnesio ir sumažinti laistymą, kad augalas neperlaistytų ir neužgestų. Tinka temperatūra apie 10–12 °C, nes geriausia Viduržemio jūros regiono augalams žiemoti šviesioje vietoje ir tokioje temperatūroje. Žiemą reikia užtikrinti, kad augalas nebūtų per daug drėgnas, bet dirva liktų šiek tiek drėgna, išvengiant visiško išdžiūvimo. Tokios sąlygos padeda augalui sėkmingai peržiemoti ir neprarasti gyvybingumo.

• Temperatūra žiemai – apie 10–12 °C, vėsi, bet šviesi patalpa.
• Žiemai paruošimas – rugsėjis–spalis, perkėlimas į patalpą, sumažintas laistymas.
• Laistymas – saikingas, kad nesukeltų šaknų puvimo.
• Kenkėjų kontrolė – prieš perkeliant į vidų būtina pašalinti amarus ir voratinklines erkutes.

Dažniausiai kenčia nuo amarų ir voratinklinės erkutės, kurios apsinuodijo dažniau sausros metu. Svarbu stebėti augalus nuo birželio iki rugsėjo, galimos grybelinės ligos dėl perlaistymo.