Vėlyvis (lot. Colchicum)

Vėlyvis (lot. Colchicum) – tai unikali svogūninė (tiksliau, gumbasvogūninė) gėlė, stebinanti savo neįprastu gyvenimo ciklu. Rudenį, kai dauguma augalų jau baigia savo vegetaciją, iš plikos žemės išlenda dideli, krokus primenantys žiedai be jokių lapų. Dideli, platūs lapai pasirodo tik pavasarį, vasaros pradžioje nunyksta, o rudenį augalas vėl pražysta. DĖMESIO: visos augalo dalys, ypač svogūnėlis, yra labai nuodingos dėl alkaloido kolchicino.

Vėlyvių gumbasvogūniai sodinami rugpjūčio arba rugsėjo pradžioje, kad spėtų sužydėti dar tais pačiais metais.

• Sodinama 10-15 cm gyliu, priklausomai nuo gumbasvogūnio dydžio.
• Tarp augalų paliekami 15-20 cm atstumai, nes pavasarį jie išleidžia plačius lapų kuokštus.
• Pasodinus, jei sausa, reikia palieti.

Vėlyviai vienoje vietoje gali augti daug metų. Persodinti ir dalinti kerus rekomenduojama kas 4-6 metus, kai jie per daug sutankėja ir susmulkėja žiedai. Tai daroma vasarą (birželio pabaigoje - liepą), kai lapai visiškai nudžiūsta ir augalas pereina į ramybės periodą.

• Atsargiai iškaskite gumbasvogūnių lizdą.
• Atskirkite dukterinius gumbasvogūnius.
• Iki sodinimo pabaigos vasarą laikykite sausoje, vėsioje vietoje.

Vėlyvius patartina tręšti pavasarį, kai aktyviai auga lapai.

• Tinka kompleksinės mineralinės trąšos su didesniu fosforo ir kalio kiekiu.
• Trąšos padeda gumbasvogūniui sukaupti maisto medžiagų atsargas, kurias jis naudos rudenį žiedų formavimui.
• Rudenį, žydėjimo metu, tręšti nereikia.

Vėlyviams taikomas ne genėjimas, o teisinga lapų priežiūra. Pavasarį išaugantys platūs lapai gali atrodyti ne visai dekoratyviai, ypač kai pradeda gelsti. Tačiau, kaip ir kitų svogūninių gėlių, lapų negalima nupjauti, kol jie patys visiškai nenugels ir nenudžius (dažniausiai tai įvyksta birželio mėnesį). Lapai yra gyvybiškai svarbūs augalo energijos kaupimui. Nužydėjusius žiedus rudenį galima palikti arba nukirpti.

Vėlyviai yra visiškai atsparios šalčiui ir puikiai žiemoja Lietuvos sąlygomis be jokios papildomos dangos. Jų nereikia specialiai ruošti žiemai.

Laistyti vėlyvius reikia saikingai. Pavasarį, augant lapams, paprastai pakanka natūralios drėgmės. Rudenį, žydėjimo metu, jei yra labai sausa, galima palieti, kad žiedai ilgiau išsilaikytų. Svarbiausia vengti perteklinės drėgmės vasarą, ramybės periodu, nes tai gali sukelti puvinį.

Vėlyviai dauginami dalijant gumbasvogūnių lizdus vasarą, ramybės periodu. Kiekvienais metais motininis gumbasvogūnis suformuoja vieną ar kelis pakaitinius ir dukterinius gumbasvogūnius, todėl kerelis gana greitai plečiasi. Dauginimo procesas aprašytas "replanting_info" skiltyje.

Vėlyviai yra labai atsparūs augalai. Juos retai pažeidžia ligos ar kenkėjai.

• Šliužai ir sraigės: Kartais gali apgraužti rudenį pasirodžiusius žiedus.
• Puvinys: Gali pažeisti gumbasvogūnius, jei augalas auga per drėgnoje, blogai drenuojamoje vietoje.

Didžiausias pavojus, susijęs su vėlyviais – jų nuodingumas žmonėms ir gyvūnams.

Vėlyvių gumbasvogūnių galima įsigyti sodo prekių centruose ir specializuotose parduotuvėse vasaros pabaigoje (rugpjūčio mėn.). Rinkitės sveikus, kietus, nepažeistus gumbasvogūnius. Dėl trumpo sodinimo laikotarpio, jų prekyboje būna neilgai.

Skirtumas nuo rudeninių krokų: Vėlyviai dažnai painiojami su rudeniniais krokais (Crocus speciosus). Pagrindinis skirtumas: vėlyvio žiedas turi 6 kuokelius, o kroko – 3. Vėlyvio lapai dideli ir platūs, pasirodo pavasarį, o rudeninio kroko – siauri, panašūs į žolę, dažnai pasirodo kartu su žiedais arba iškart po jų.

NUODINGUMAS: Būtina dar kartą pabrėžti, kad visos vėlyvio dalys yra labai nuodingos. Dirbkite su jais mūvėdami pirštines. Neauginkite ten, kur gali pasiekti maži vaikai ar naminiai gyvūnai.