Mėlesas (lot. Perovskia atriplicifolia)

Mėlesas (lot. Perovskia atriplicifolia), dar vadinamas rusiškuoju šalaviju, yra puskrūmis, vertinamas dėl savo sidabriškai pilkų, aromatingų lapų ir ilgai išliekančių melsvai violetinių žiedų "debesies". Žydi vasaros antroje pusėje ir rudenį. Augalas sukuria lengvumo, purumo įspūdį, puikiai tinka sausiems, natūralistiniams gėlynams derinti su smilgomis, ežiuolėmis.

Levanda ar mėlesas? palyginame atsparumą šalčiui, dirvožemiui ir žydėjimo laiką: Kuo skiriasi mėlesas nuo levandos? 4 pagrindiniai skirtumai

Sodinama daigais pavasarį, kai dirva jau įšilusi. Svarbu parinkti tinkamą vietą ir užtikrinti gerą drenažą. Sodinama tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazonėlyje.

Mėlesas nemėgsta persodinimo. Vienoje vietoje auga ilgai.

Tręšti nereikia. Skurdžioje dirvoje auga kompaktiškesnis ir tvirtesnis.

Mėlesui būtinas stiprus kasmetinis genėjimas. Anksti pavasarį (balandžio mėn.), kai jau matyti nauji pumpurai prie pagrindo, visas pernykštis keras nupjaunamas žemai, paliekant apie 10-15 cm stiebų. Tai skatina auginti naujus, tvirtus ūglius ir gausiai žydėti.

Nors mėlesas atsparus šalčiui, didžiausias jo priešas yra žiemos drėgmė. Svarbiausia - geras drenažas. Jaunus augalus pirmaisiais metais galima pamulčiuoti sausu mulčiu (pvz., pušų žieve), bet svarbu neapkaupti pagrindo, kad nepradėtų pūti.

Labai atsparus sausrai. Laistyti nereikia, išskyrus ką tik pasodintus augalus.

Dauginamas sumedėjusiais arba pusiau sumedėjusiais auginiais vasarą.

Labai atsparus ligoms ir kenkėjams.

Mėleso daigų galima įsigyti daugelyje medelynų ir sodo centrų. Populiarios veislės: ‘Blue Spire’, ‘Little Spire’.

Vėlyvas atžėlimas

Pavasarį mėlesas atželia gana vėlai, todėl nereikia išsigąsti, jei ilgai nematyti gyvybės ženklų. Svarbiausia - nepraleisti pavasarinio genėjimo laiko.